A. Maslauskaitė

Šeimos deinstitucionalizacija: raida, priežastys ir iššūkiai šeimos politikai

Šeimos deinstitucionalizacijos sąvoka išsamiai nesusipažinusiems su socialinių mokslų žargonu gali pasirodyti labai paini ir nesuprantama. Iš tiesų po ja slypi visiems gerai pažįstami ir aplinkui vykstantys dalykai: gyvenimas kartu nesusituokus (arba kohabitacija) bei kitos alternatyvios gyvenimo kartu formos (pvz. “gyventi kartu ir atskirai”), santuokų atidėjimas vėlesniam laikui, mažėjantis santuokų skaičius, nesantuokinių vaikų daugėjimas, vienos motinos šeimų skaičiaus augimas, skyrybos. Trumpai tariant, deinstitucionalizaciją apibūdina trys procesai: skyrybos, kohabitacija ir nesantuokiniai vaikai, kurie vienaip ar kitaip susiję su dauguma aukščiau išvardintų ir mums atpažįstamų reiškinių. Deinstitucionalizacija žymi savotišką šeimos instituto kaitą, arba institucinio šeimos ir santuokos matmens silpnėjimą. Kitaip tariant, nusistovėjusių ir su šeima bei santuoka visuomenės siejamų kultūrinių idealų, sėkmės receptų, lūkesčių, socialiai priimtino elgesio formų kaitą.
Šis tekstas skirtas aptarti šeimos deinstitucionalizacijos raidą Vakarų pasaulyje ir Lietuvoje; šių procesų socialines priežastis ir tai, kokius iššūkius pastarieji procesai kelia šeimos politikai.

Šeimos deinstitucionalizacijos raida

Šeimos deinstitucionalizajos procesai Vakaruose prasidėjo XX a. 60-ųjų viduryje. Tiesa, kiek anksčiau šie pokyčiai pasireiškė Šiaurės Europos kraštuose. Iškalbingiausiai apie šeimos instituto kaitos tendencijas liudija demografiniai palyginamieji duomenys.
Štai JAV 1970 metais gyvenančių kartu nesusituokus buvo 19 %, o 1995 – 30%, ne santuokoje gimusių vaikų skaičius nuo 11% 1970 išaugo iki 32% 1995. Amerikiečiai paskaičiavo, kad pusė visų santuokų JAV baigiasi skyrybomis, o daugiau nei pusė JAV vaikų dalį ar ir visą savo vaikystę (t.y. iki pilnametystės) praleis nepilnoje šeimoje.

Senųjų Europos Sąjungos (ES) šalių padėtis panaši, nors čia vėlgi nesunku įžvelgti tam tikrus regioninius skirtumus: Pietūs skiriasi nuo Šiaurės. Skyrybų skaičius Europoje pradėjo augti nuo 1960-ųjų, o 90-ųjų viduryje skyrybų rodikliai pasiekė piką. Skyrybos dažniausios Šiaurės Europos šalyse ir Didžiojoje Britanijoje. Joje tikėtina, kad iš 1980-ais susituokusių 10 porų keturios išsiskirs, kai tuo tarpu iš 10 1960-aisiais susituokusių skyrybų tikimybė buvo tik 2-3.

Gyvenimas kartu nesusituokus ypač išplitęs Šiaurės Europos šalyse, kur ne santuokoje gyvena 1 iš keturių porų ir yra ypač paplitęs jauniausiose amžiaus grupėse. Švedijoje apie 70 proc. 16-29 metų amžiaus žmonių gyvena kartu nesusituokę. Pietų Europoje porų, gyvenančių kartu nesusituokus, yra mažai, apie 1-4 proc. 1990-aisiais Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje gyvenančių kartu nesusituokusių porų skaičius sumažėjo. Kai tuo tarpu Šiaurės Europoje pastebima tendencija, jo sugyventinių poros keičia santuokas, t.y. jei anksčiau jos buvo tik preliudija į santuoką (susituokiant, kai susilaukiama vaikų), tai dabar gyvenimas kartu nesusituokus savo trukme dažnai prilygsta santuokoms.

Nesantuokinių vaikų skaičius 2001 metais Islandijoje siekė per 65 proc., Švedijoje 55 proc., Norvegijoje apie 50 proc., Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, Suomijoje, Prancūzijoje apie 40 proc. nuo visų gimusiųjų, o tuo tarpu Graikijoje ne santuokoje gimsta tik apie 3 proc. vaikų.

90-ųjų viduryje išplito ir nepilnos arba vienos motinos/tėvo šeimos, kurios dažniausiai yra skyrybų pasekmė. Tokių šeimų yra apie 10 proc., išskyrus Pietų Europos valstybėse. Jei pažiūrėsime į atskiras šalis nepilnų šeimų rodikliai yra labai skirtingi: Didžiojoje Britanijoje 20 proc. nepilnamečių vaikų gyvena su vienu iš tėvų, o Graikijoje ir Ispanijoje – tik apie 3 proc.

Taigi, akivaizdu, kad esminiai pokyčiai ES valstybėse senbuvėse ir Šiaurės Amerikoje įvyko nuo 60-ųjų iki 1990-ųjų vidurio. Apie tai, kokios priežastys sąlygojo šią kaitą pakalbėsime šiek tiek vėliau. O dabar žvilgtelėkime į situaciją Lietuvoje.

Iki 1990-ųjų galime kalbėti tik apie labai ribotą šeimos deinstitucionalizacijos raišką Lietuvoje. Vienintelis jos požymis, kuris pradėjo ryškėti nuo 1960-ųjų vidurio augančios skyrybos (1 paveikslas), kurių gana aukšti rodikliai išliko visą sovietmetį: 1970-93 metais 1000 gyventojų tekdavo 2,2-3,7 skyrybos. Paskutinį XX amžiaus dešimtmetį santuokų skaičius beveik nesikeitė ir svyravo apie 3,9-4,1 promilės tūkstančiui gyventojų. Dabar kiekvienais metais vidutiniškai išsiskiria 11 tūkst. porų. Tačiau jei 1990 100 sudaromų santuokų teko 35 ištuokos, tai 2002 – 66. Nors šis rodiklis ir įspūdingas, tačiau nereiktų jo labai sureikšminti, nes šie rodikliai tik labai apytikriai išreiškia skyrybų dinamikos procesus, ne visi skyrybų rodikliai labai susiję su santuokystės rodikliais. Sunku tiksliai pasakyti, kiek santuokų Lietuvoje baigiasi skyrybomis.

Jei skyrybos Lietuvoje pradėjo dažnėti dar sovietmečiu, tai gyvenimas kartu nesusituokus yra paskutinio XX a. dešimtmečio reiškinys. Nors akivaizdu, kad Lietuvoje daugėja porų, gyvenančių nesusituokus, kurios tokią gyvenimo formą renkasi kaip alternatyvą arba “įžangą” į registruotą santuoką, tačiau iliustruoti šį reiškinį statistiniais duomenimis nėra galimybių. Vienintelis informacijos šaltinis – 1995 metų sociologinio tyrimo “Lietuvos šeima ir gimstamumas”(LŠG) duomenys. Jie rodo, kad kohabitacijų (sugyventinių porų) plitimas prasidėjo 10-to dešimtmečio viduryje ir prilygo sprogimui kartoje, kuri gimusi aštunto dešimtmečio pradžioje. 20 proc. 1971-73 metais gimusios kartos vyrų ir 14-19 proc. moterų, sulaukę 22 metų turėjo gyvenimo kartu neregistravus santuokos patirtį, o kiek jaunesnėje, 1965-70 metais gimusioje, kartoje šie rodikliai buvo 4 proc. ir 7 proc., kai tuo tarpu 1946-49 metais gimusioje kartoje – 0,4proc. ir 3 proc. Lygindama kohabitacijų paplitimą Lietuvoje ir užsienio šalyse, demografė V. Stankūnienė daro išvadą, jog Lietuvoje stebimos tik šio reiškinio užuomazgos. Švedijoje, pavyzdžiui, 25-29 metų moterų, sulaukusių 25 metų ir jau gyvenusių neregistruotoje santuokoje buvo 78 proc., Suomijoje – 71 proc., Prancūzijoje – 64 proc., Estijoje – 63 proc., Latvijoje – 42 proc., o Lietuvoje 16 proc.

Netiesioginis požymis to, jog Lietuvoje per praėjusį dešimtmetį šeimos desintitucionalizacija įgauna vis didesnius mastus rodo ir vedybų senėjimas, t.y. jų atidėjimas vėlesniam laikui. Lietuvoje vedybų “amžius”, t.y. amžius, kada tuokiamasi, jaunėjo visą tarybinį laikotarpį, o dešimtą dešimtmetį pradėjo “senėti”. 1992 metais vyrų vidutinis santuokinis amžius buvo 23,8, o 2000-25,7 metai; moterų pakito nuo 22,1 iki 23,6.

Vienas iš neregistruotų santuokų plitimą iliustruojančių rodiklių, o taip pat ir šeimos deinstitucionalizacijos požymių yra nesantuokinių vaikų gausėjimas. Visą praėjusį šimtmetį nesantuokinių vaikų skaičius Lietuvoje buvo stabilus ir siekė apie 6-7 proc. Ne santuokoje gimusių vaikų dalis nuo 7% 1990 m. padidėjo iki 28% 2002 m, taigi lygiai tris kartus.

Apie šeimos deinsitucionalizaciją Lietuvoje liudija ne tik demografiniai duomenys, bet ir sociologų fiksuojama gyventojų vertybinių nuostatų kaita. Lietuviai vis neutraliau/ liberaliau vertina skyrybas. Nors ir sunku atsakyti į klausimą kiek tiksliai santuokų Lietuvoje baigiasi skyrybomis, akivaizdu, kad skyrybos mūsų visuomenėje vis rečiau stigmatizuojamos. 1990 metais 24 proc. gyventojų teigė, kad skyryboms niekada negalima pritarti, o 1999 taip galvojančių jau buvo 19 proc. 21 proc. lietuvių teigia, jog santuoka yra atgyvenęs dalykas, o labiausiai tam pritaria jauniausio amžiaus žmonės. Jei tarp 35-44 amžiaus grupėje taip manančių yra 19 proc., tai amžiaus grupėje iki 24 metų – net 39 proc. Jauniausios gyventojų grupės nuostatos šiuo klausimu pranoksta net ir šalių, kuriose labiausiai pritariama šiai nuomonei, vidurkiui. 34 proc. šioms šalims priklausančių Prancūzijos, Liuksemburgo, Belgijos, Didžiosios Britanijos, Olandijos jaunimo teigia, kad santuoka – atgyvenęs dalykas, kai tuo tarpu Lietuvoje – 39 proc.

1999 metais kas penktas (apie 20 proc.) lietuvis nesiejo šeimos su optimaliausia aplinka, būtina vaiko augimui ir vystymuisi, nors dar prieš devynerius metus taip galvojančių tebuvo 6 procentai. Nors tarkime kaimyninėje Estijoje, Latvijoje ar Lenkijoje tokią nuomonę palaiko tik 3-7 proc. respondentų.

Visi šie minėti demografiniai ir sociologiniai duomenys rodo, jog šeima Lietuvoje išgyvena esminę kaitą. Lietuvoje sparčiai vyksta deinstitucionalizacija, kuri plačiausius mastus pasiekė paskutinį XX a. dešimtmetį ir akivaizdu, jog buvo paskatinta šiuo laikotarpiu vykusių politinių, ekonominių ir socio-kultūrinių pokyčių. Lietuvoje šeimos deinstitucionalizacijos tempai, lyginant su Vakarų šalimis, kuriose šie procesai vyksta jau tris – keturis dešimtmečius, yra labai greiti.

Šeimos deinstitucionalizacijos priežastys

Kas sąlygoja tradicinių šeimos formų kaitą? Kodėl plinta alternatyvios šeimos formos – vienos motinos/tėvo šeima, nesusituokusių partnerių poros ir pan.? Gal gyvename visuomenėje, kuri savotiškai skatina tokių šeimos formų plitimą?

Skirtinos dvejopos priežastys, kurios įtakoja šeimos deinstitucionalizacijos procesus. Pirmiausia galime kalbėti apie globalias, t.y. būdingas daugumai vakarietiško tipo visuomenių ir lokalias, specifines, būdingas perėjimo laikotarpio visuomenei, kokia yra ir Lietuva.

Globalios šeimos transformaciją įtakojančios priežastys:

Rinkos ūkio kuriama šeimai “nedraugiška” aplinka. Kapitalistinio ūkio variklis yra mobilus ir konkurencingas individas, nesaistomas asmeninių įsipareigojimų ir galintis laisvai judėti (vykti į trumpalaikes ir ilgalaikes komandiruotes), didžiąją dalį savo asmeninio laiko skirti darbui ir pan. Būtent toks individas turi šansą laimėti “kapitalistines lenktynes”: kilti karjeros laiptais, gauti geresnį uždarbį, mėgautis komfortišku gyvenimu, mažiau riboti vartojimą, galiausiai turėti aukštesnį statusą visuomenėje ir pan. Vadinasi, kapitalistinis ūkis neskatina individą megzti ilgalaikius ryšius, už juos “kapitalistinėse lenktynėse” jis gali būti savotiškai nubaustas, t.y. netekti apdovanojimo, pralaimėti mūšį už “gyvenimo sėkmę”.
Kita ekonominės prigimties priežastis, skatinanti šeimos deinsititucionalizaciją, yra rinkos ūkio sąlygojama santykinė ekonominė suaugusių individų nepriklausomybė vienas nuo kito. Šeima vakarietiškų visuomenių istorijoje ilgą laiką buvo fizinį asmens išlikimą sąlygojanti bendruomenė. Dar mūsų seneliams, o ypač močiutėms, išėjimas iš šeimos dažniausiai reiškė atsidūrimą už fizinio išlikimo ribos (turto, pragyvenimo šaltinio netektis). Dabar išeidami iš šeimos moterys ir vyrai dažniausiai gali būti tikri, jog jiems negresia “fizinis ir socialinis susinaikinimas”, jie beveik garantuoti, jog sugebės patys užsitikrinti bent minimumą lėšų, būtinų išgyvenimui bei tai, jog visuomenės nebus išstumti į paraštes, netaps marginalas. Šį “skyrybų rizikos” sumažinimą užtikrina istorijoje nebūtas gerbūvis, kuriuo mėgaujasi didžioji visuomenės dalis.
Lyčių vaidmenų kaita yra dar vienas veiksnys, kurio poveikis šeimos raidai vertinamas nevienareikšmiškai (ypač populiariuose diskusijose). Moterų įsitvirtinimas darbo rinkoje Vakaruose beveik sutapo su skyrybų skaičiaus augimu, todėl kai kas brėžia tiesioginės priklausomybės ryšį tarp moterų darbo ir skyrybų. Net jei moterų įsitraukimas į darbo rinką ir paveikė šeimos raidą (su kuo nesutikti būtų sunku), negalima teigti, jog jis yra vienintelis ir esminis šiuos pokyčius sąlygojęs veiksnys.

Vis dėlto, matyt, lyčių vaidmenų kaita, t.y. tradicinių “vyriško” ir “moteriško” tapatumo režimų vyravimo pabaiga, paskatino daug gilesnius šeimos instituto transformacijos procesus. Tradicinių lyčių vaidmenų hegemonijos pabaiga atvėrė kelius kelti klausimus apie partnerių pareigas vienas kito ir vaikų atžvilgiu, apie jų įsitraukimą į namų ruošos ir tarpusavio santykius ir pan.
Socialinėje kultūrinėje plotmėje šeimos deinsititucionalizaciją paveikė ir šeimos idealų transformacija. Šiandien santuokos ir laimingos šeimos receptas, kuris įsišaknijęs mūsų kultūroje, yra geri tarpusavio santykiai, t.y. kokybiški emociniai ir psichologiniai ryšiai, emocinių ir psichologinių poreikių tenkinimas (t.y. poreikis būti gerbiamam, išklausytam, mylimam ir pan.). Šiuolaikinėje visuomenėje santuokos motyvas yra meilės ryšys, tačiau socialinės istorijos tyrimai rodo, kad šeima iki XIX a. pab. -XX a. pr., o Lietuvoje ir iki XX a. antros pusės pirmiausia buvo socialinė ūkinė bendruomenė. Šeima buvo įrankis socialinio statuso, finansinių resursų kaupimui, įtvirtinimui ir perdavimui. Šeimos kūrimas ir jos gyvenimo kokybė nebuvo matuojama pagal šeimoje patiriamas emocijas ir emocinių bei psichologinių poreikių tenkinimą. Emocinių ir psichologinių poreikių iškėlimas į šeimos gyvenimo centrą, kaip tai yra šiuolaikinėje visuomenėje, pačią šeimą daro nestabilia, nes emocijos bei jų vertinimas savaime yra nestabilūs. Šiuolaikinėje visuomenėje šeima netenka išorinio institucinio “sucementavimo”, kuris buvo būdingas jai ankstesniais periodais, kai šeimos funkcijos buvo pirmiausia nukreiptos į ūkinius, socialinės galios dalykus. Būtent emocinių šeimos idealų įsigalėjimas savotiškai pasmerkia šeimą nestabilumui. Neatliepti emociniai ir psichologiniai poreikiai tampa legitimia poros iširimo priežastimi, už kurią visuomenė netaiko sankcijų. Taip pavyzdžiui, dabar nieko nestebina skyrybos “dėl nesutapusių charakterių”.
Šeimos deinstitucionalizacijos procesus paveikė ir mokslo technologijų raida, o tiksliau – medicinos technologijos, būtent kontracepcijos prieinamumas. Kontracepcija panaikina nepageidaujamas seksualinių ryšių pasekmes, atsieja seksualinį malonumą nuo reprodukcijos, nuo galimybės susilaukti palikuonių. Šios rizikos panaikinimas šiuolaikiniam žmogui suteikia galimybę kurti santykius, kurie nesusiję su tolima ateitimi (vaikais), kurti santykius be ilgalaikio įsipareigojimo, santykius, kuriuos nesunku išardyti.
Dar vienas kultūrinio plano veiksnys, įtakojantis šeimos deinstitucionalizacijos procesus, kaip ir apskritai bet kurią šiuolaikinio žmogaus gyvenimo sritį - vartojimo kultūros plitimas. Egzistuoja nuomonė, kad vartotojiškos nuostatos, prekinis santykis šiuolaikinėje visuomenėje persikelia į visas gyvenimo sritis. Asmeninis gyvenimas skirtas maksimaliems išgyvenimų išbandymams, nuotykiams, kuriuose būtina patirti įvairius seksualinius, emocinius pakilimus ir kryčius. Sociologai teigia, jog šiuolaikinis žmogus gyvena “pirkinių krepšelio” principu: siekia suvartoti kuo daugiau, yra apsėstas rasti kažką naują, geresnį. Čia galima paminėti ir Lietuvoje masinėje sąmonėje visiškai įsitvirtinusią argumentaciją kohabitacijai “pagyvensime, pabandysime”. Taigi, asmeninis gyvenimas kuriamas taikant tą pačią schemą kaip ir vartojant materialines gėrybes. Panašus motyvas gali veikti ir apsisprendžiant skyryboms.
Dar vienas šeimos deinsitutcionalizaciją sąlygojantis veiksnys - šiuolaikinės visuomenės pliuralumas, įgalinantis individą rinktis jam patinkantį ir įsivaizduojamą jam tapačiausią gyvenimo būdą bei nesusilaukiant už tai socialinių sankcijų. Šiuolaikinė visuomenė pasižymi tuo, kad joje išnyksta vienareikšmiškai ir griežtai apibrėžtos socialinės normos, kurių privalo laikytis didžioji visuomenės dalis. Atsiranda gyvenimo stilių įvairovė, tad individas yra santykinai laisvas ir net skatinamas rinktis kaip, kur, su kuo gyventi. Mes visi atsiduriame situacijoje, kai vis labiau blunka aiškūs biografiniai scenarijai, kuriuose aiškiai apibrėžtos mūsų gyvenimo galimybės. Galime rinktis: vesti – gyventi nesusituokus, turėti vaikų- ar ne ir pan.
Visos aukščiau minėtos šeimos deinstitucionalizacijos priežastys daugiau ar mažiau veikia ir lietuvišką realybę, tačiau būdami tranzicine, iš totalitarizmo į demokratiją pereinanti visuomenė, turime ir specifinių šeimos deinstitucionalizacijos procesus įtakojančių veiksnių.
Santuokų atidėjimą vėlesniam laikui, gyvenimo kartu nesusituokus plitimą 10-to dešimtmečio pradžioje pirmiausia paskatino pereinamojo laikotarpio ekonominiai ir socialiniai veiksniai. Pasikeitusios įsijungimo į darbo rinką sąlygos, psichologinis, socialinis ir finansinis nesaugumas vertė jaunus žmones atidėti santuokų kūrimą, o šį apsisprendimą galbūt kompensuoti kohabitacija. Tad jei vakaruose kohabitacijos iš dalies buvo sąlygotos individo pasirinkimo laisvės (“išsirinkti patinkamą gyvenimo būdą”), tai Lietuvoje impulsas kohabitacijoms plisti buvo greičiau sąlygotas “išorinės prievartos”, kurią padiktavo tranzicinio laikotarpio nesaugumas.
Šeimos deinstitucionalizaciją (ypač skyrybas) Lietuvoje skatina sparčiai ir netolygiai kintantys abiejų lyčių vaidmenys. Gal kiek supaprastintai galime teigti, kad moterų (ypač jaunesnių moterų) vaidmenys dabartinėje Lietuvoje “modernizuojasi” greičiau nei vyrų, moterys sparčiau prisitaikė prie socialinių ir kultūrinių pokyčių, jos orientuojasi į šiuolaikiškesnius gyvenimo scenarijus, kuriose šeimą sieja su lygiaverčiais partnerių santykiais. Jų netenkina “dvigubas darbas”(namų ruoša, vaikų priežiūra ir profesinė karjera), kuriuo tradiciškai apkraunama moteris. O vyrų vaidmenys mūsų visuomenėje vis dar išlieka patriarchalūs (taip patys vyrai mato save, to iš jų reikalauja ir dalis moterų), tad ir iš moterų jie tikisi “tradicinių moteriškų” savybių. Šis lūkesčių neatitikimas gimdo nepasitenkinimą gyvenimu poroje ir santuokoje, kuris gali tapti skyrybų priežastimi.
Dar vienas veiksnys, kuris ypač veikia skyrybų bei iš dalies kohabitacijų plitimą - menkas visuomenės psichologinis išprusimas apie tarpusavio santykius – žinios apie komunikacinius procesus, riboti tarpusavio santykių įgūdžiai (efektyvios konfliktų sprendimo strategijos, bendravimo įgūdžiai ir pan.). Nesugebant išspręsti tarpusavio santykių problemų, kurios kyla tiek dėl asmenybinių priežasčių, tiek dėl specifinių šeimos/santuokos raidos tarpsnių, tiek dėl tranzicinėje visuomenėje išaugusio psichosocialinio streso, auga nepasitenkinimas ryšiais su partneriu, partneryste/santuoka, jaučiamas psichologinių poreikių neatliepimas, o tai gali tapti viena iš poros iširimo priežasčių.
Šeimos deinstitutucionalizacijos procesus veikia ir kultūroje devalvuota santuokos instituto reikšmė. Santuokos institutas mūsų visuomenėje tapatinamas ne su kokybiškais tarpusavio santykiais, bet su nuobodžiu rutininiu praktinių vaidmenų išpildymu (“vyras skaito laikraščius, moteris darbuojasi virtuvėje”). Populiarioje kultūroje būtent santuokos institutas dažnai įvardijamas ta priežastimi, kuri partnerių santykius iš emocinių, lygiaverčių paverčia pareigų santykiais. Šis santuokos nuvertinimas didžiąja dalimi yra susijęs su tarybinio laikotarpio paveldu, kai šeimos/santuokos kasdienybę veikė keletas veiksnių. Pirmiausia tarybinėje visuomenėje nebuvo plėtojama, ugdoma lyčių tarpusavio santykių kultūra (bendravimo įgūdžiai, psichologinis išprusimas ir pan.). Antra, tarybinė visuomenė buvo patriarchali, griežtai paskirsčiusi lyčių vaidmenis šeimoje. Tik moteris buvo atsakinga už “šeimos židinio” sergėjimą, t.y. gerą psichologinę atmosferą, kokybiškus tarpusavio santykius, nors, atsižvelgiant į šiuolaikinius meilės ir partnerystės idealus, šie santykiai įmanomi tik tada, kai į jų kūrimą įsitraukia abu partneriai. Dėl psichologinio visuomenės neišprusimo ir asimetriško lyčių dalyvavimo tarpusavio santykiuose santuoka tarybinėje visuomenėje tapo savotišku pajuokos (vestuvinių juokelių, anekdotų etc.) objektu. Kultūriniuose mituose ir daugelio tarybinių piliečių gyvenime santuokos trajektorija prasidėdavo ties romantinės meilės emocijomis, o joms išblėsus tolygiai judėdavo link praktinių, dažniausiai vien moteriai priskiriamų, pareigų.

Taigi, šeimos deinstitucionalizacija yra neišvengiama šiuolaikinės visuomenės palydovė, šios visuomenės ūkinių, kultūrinių ir socialinių procesų subproduktas. Šie procesai nėra iškrypimai ar patologijos, jie greičiau jau yra sudėtinė modernizacijos dalis. Ar galime neigti šeimos deinstitucionalizaciją, kurdami “auksinės praeities” šeimos scenarijus? Tikriausiai ne, nes tuomet neigsime ir pačią modernybę. Ar reikia su jais kovoti? Kiekviena visuomenė atsakymą į šiuos klausimus randa pati. Jis didžiąją dalimi priklauso nuo to, kokius nuostolius kiekviena visuomenė manosi patirianti dėl šeimos deinstitucionalizacijos. Todėl prieš aptardami užsienio šalių šeimos politikos patirtį, trumpai aptarkime tyrimus apie šeimos deinsitutcionalizacijos pasekmes visuomenei.

Šeimos deinstitucionalizacijos pasekmės

Skyrybos ir nepilna šeima

Skyrybos, šeimos iširimas turi gilias bei tolimą ateitį siekiančias psichologines ir socialines pasekmes visiems šeimos nariams ir visuomenei. Sutinkama, kad skyrybos yra vienas pagrindinių psichologinių stresorių, paveikiančių tiek besiskiriančius tėvus, tiek ir vaikus. Skyrybos gali sukelti eilę psichologinių ir psichinių sutrikimų.

Vaikai iš nepilnų šeimų netenka saugios ir harmoningos asmenybės vystymąsi užtikrinančios aplinkos, sutrinka socializacinių modelių perdavimas. Gausūs šios problematikos užsienio šalių tyrimai rodo, kad vaikai iš nepilnų šeimų linkę prasčiau mokosi, linkę anksčiau kurti santuokas ir gimdyti vaikus, susilaukti nesantuokinių vaikų, gyventi kartu nesusituokus. Nepilnų šeimų vaikai renkasi elgesio modelius, kurie neparemia poros abipusių intymių ryšių kūrimo . O visa tai turi savas pasekmes, primenančias “uždarą ratą”: kaip jau minėta, turintys gyvenimo nesusituokę patirtį vėlesnėse santuokose dažniau skiriasi.

Tėvų skyrybų pasekmės vaikų santuokinei elgsenai fiksuotos 1995 Lietuvoje atlikto “Lietuvos šeimos ir gimstamumo” tyrime. Jame nustatyta, kad viena iš priežasčių, sąlygojusi dešimtą dešimtmetį jauniausioje kartoje prasidėjusį neregistruotų santuokų plitimą, gali būti dešimčia - dvidešimčia metų anksčiau pradėjusios plisti skyrybos. Tyrimo rezultatai parodė, kad “asmenys, kurių tėvai išsiskyrė, kai jie dar buvo vaikai ir neturėjo 15 metų, anksčiau pradėjo vedybinį gyvenimą ir beveik apie du kartus dažniau jį pradėjo neregistravę santuokos, nei tie, kurie augo su abiem tėvais”.

Dar viena itin negatyvi šeimų skyrybų pasekmė – skurdas, jo sąlygota socialinė nelygybė ir gyvenimo galimybių (pirmiausia išsilavinimo) susiaurėjimas vaikus auginančiam vienam iš tėvų ir vaikams. Santykinis skurdo lygis namų ūkiuose, kuriuose gyvena vienas suaugęs su vaikais iki 18 metų Lietuvoje yra didesnis nei namų ūkyje, kuriame gyvena pora su vaikais (atitinkamai 23,2 ir 14,9) . Šios skyrybų pasekmės stebimos ir kitose ES šalyse.

Skyrybos ypač prisideda prie socialinės nelygybės reprodukcijos tuo atveju, jei vaikai po skyrybų lieka gyventi su motina. Vidutinis moterų darbo užmokestis Lietuvoje mažesnis nei vyrų. 2002 metais moterys vidutiniškai uždirbo 234 lt mažiau nei vyrai, valstybiniame sektoriuje šis skirtumas siekia 342 lt, privačiame – 176 lt , daugiau moterų yra bedarbės. Moterimis sunkiau susirasti darbą ir užtikrinti gyvenimo kokybę, laiduojančią aukštesnes vaikų išsilavinimo galimybes (papildomas mokamas vaikų mokymas, mokama užklasinė veikla, ruošimas aukštajai mokyklai). Dėl skurdo vaikai iš nepilnų šeimų dažnai yra priversti ne įgyti išsimokslinimą aukštesniosiose ar aukštosiose mokyklose, bet įsijungti į nekvalifikuotą ar mažiau kvalifikuotą darbo rinką.

Gyvenimas kartu nesusituokus

Lietuvoje plintančios kohabitacijos (gyvenimo kartu nesusituokus) visuomenės paprastai interpretuojamos kaip vedybinio gyvenimo eksperimentas (“reikia pabandyti gyventi kartu, pažinti vienas kitą”), o gyvenimo kartu nesusituokus patirtis pristatoma kaip pozityvus dalykas, negalintis turėti neigiamų pasekmių poros ar partnerių ateičiai. Lietuvoje tyrimų šia tematika nėra, tačiau užsienio šalių patirtis rodo, kad gyvenimas kartu nesusituokus ne visuomet yra negatyvių pasekmių neturintis dalykas.

Nustatyta, kad susituokę partneriai, kurie anksčiau kartu gyveno ne santuokoje, palyginus su tais, kurie niekada negyveno ne santuokoje, dažniau konfliktuoja, mažiau bendrauja tarpusavyje, jų partnerystė mažiau stabili. Sutuoktiniai, kurie iki santuokos gyveno kartu nesusituokę mažiau įsipareigoja tęsti santuokinius ryšius . Jei nors vienas iš sutuoktinių turėjo gyvenimo neregistruotoje santuokoje patirtį, tikimybė, jog santuoka iširs, išauga 50 proc.

Atrodytų, kad skyrybos yra susijusios su gyvenimu kartu nesusituokus. Tačiau mokslininkai kelia klausimą, ar skyrybas tiesiogiai apsprendžia gyvenimo ne santuokoje patirtis? Tyrimai leidžia teigti, kad gyventi kartu nesusituokus apsisprendžia tam tikras socialinis psichologinis tipas žmonių, kurie turi aiškiau išreikštas nuostatas, jog partnerystė gali iširti. Kitaip tariant, gyventi kartu nesusituokus dažniau apsisprendžia tie, kurie neturi tvirto apsisprendimo ilgam laikui įsipareigoti partnerystei. Dar kiti tyrimai rodo, kad ir gyvenimas ne santuokoje keičia žmonių įsipareigojimo tęsti santykius nuostatas. Pagyvenę ne santuokoje žmones lengvabūdiškiau vertina skyrybas, o tai, savo ruožtu, vėliau gali paskatinti ir pačias skyrybas.

Lyginant 10 metų kartu gyvenančių nesusituokusių ir sutuoktinių santykių kokybę nustatyta, kad nesusituokę mažiau patenkinti savo tarpusavio santykiais nei sutuoktiniai ir mažiau įsipareigoję partnerystei, nei sutuoktiniai. Tačiau tarpusavio konfliktų dažnumas reikšmingai nesiskiria tarp gyvenančių santuokoje ir ne santuokoje, vadinasi, sugyventiniai ir sutuoktiniai konfliktuoja vienodai dažnai. Tiesa, būtina pažymėti, kad yra ir sugyventinių poras stabilizuojančių veiksnių. Vienas iš tokių yra vaikų atsiradimas. Sugyventiniai su vaikais rečiau skiriasi nei sugyventiniai be vaikų.

Taigi, dauguma aptartų tyrimų rezultatų leidžia teigti, jog gyvenimas kartu nesusituokus didina skyrybų riziką vėlesnėse santuokose, o vienas iš pagrindinių tai apsprendžiančių veiksnių – silpnos asmeninės įsipareigojimo nuostatos, kurios itin svarbios kuriant kokybiškus emocinius partnerių ryšius.

Užbaigiant šį poskyrį dėsninga būtų klausti ar yra teigiamų šeimos deinstitucionalizacijos pasekmių? Suprantama, jog visuomenė, kurioje toleruojamos alternatyvios santuokai ir šeimai gyvenimo formos suteikia individui laisvę rinkis kaip kurti savo gyvenimą. Kita vertus, šeimos deinstitucionalizacijos procesai turi savotišką pozityvų efektą ir pačiai šeimai. Ji nebėra savaime suprantamas dalykas, o bet koks opozicijos buvimas gali paskatinti kritiškiau žiūrėti į nusistovėjusius lyčių vaidmenis šeimoje, tarpusavio santykių kultūrą ir pan.

Šeimos deinsititucionalizacija ir iššūkiai šeimos politikai

Šeimos deinstitucionalizacijos procesai kelia klausimą: ką daryti? Ir ar apskritai reikia kažką daryti? Juk jei šeimos deinstitucionalizacija yra neišvengiamas visuomenės modernėjimo rezultatas, ar įmanoma ką nors padaryti? Ir koks gali būti valstybės vaidmuo reguliuojant šeimą, privatų asmens gyvenimą? Juk gyvename liberalios demokratijos šalyse (ar bent jau siekiame sukurti tokią demokratiją), kur individo laisvės rinktis ir formuoti savo biografiją yra gana plačios.

Prieš nuosekliau aptariant konkrečias socialinės politikos priemones, verta paminėti, kad Europos Sąjunga (ES) neturi specialių visoms bendrijos narėms taikomų šeimos politikos normų, o paramos šeimai politika pripažinta narių kompetencijos sfera. Pirmosios ES rekomendacijos paramos šeimai politikos srityje pasirodė tik 1990-aisiais, po to, kada Europos Komisija 1989 išplatino “Pranešimą apie šeimos politiką” . Šiuo dokumentu buvo pirmą kartą pabrėžta šeimos instituto svarba ir vaidmuo visuomenėje, jos priklausomybė nuo socialinio ir ūkinio konteksto. Dokumente akcentuota, jog būtina atsižvelgti į šeimos matmenį ir paramos šeimai politiką plėtoti šiomis kryptimis: vaiko apsauga; šeimos ir darbo derinimas lygiai dalijant pareigas tarp sutuoktinių (ypač užtikrinant vaiko priežiūrą); užtikrinti paramą tam tikroms šeimų kategorijoms (vienišų motinų/tėvų šeima, gausi šeima, skurdžiai gyvenančios šeimos).

Didžioji dauguma valstybių, nepriklausomai nuo valdančiųjų politinių jėgų ir ideologinių tradicijų, į šeimos deinstitucionalizacijos procesus reaguoja pirmiausia su rūpesčiu žvelgdamos į pasikeitusią vaiko padėtį, jam keliamą psichologinį, socialinį ir materialinį nesaugumą bei partnerių pareigas ir atsakomybes vienas kito atžvilgiu. Šalyse, kuriose paplitusios alternatyvios gyvenimo formos pagrindiniai debatai vyksta dėl vienos lyties asmenų porų. Pietų Europoje, kur alternatyvios šeimos formos mažiau paplitę (pvz. Graikijoje) dėmesys daugiau telkiamas į vidines šeimos gyvenimo problemas (kaip keisti sutuoktinių santykius).

Vienas iš būdų apginti vaiko interesus šeimos deinstitucionalizacijos procesų akivaizdoje – sugyventinių porų įteisinimas, kuris apibrėžia partnerių pareigas vaikui ir vienas kitam. Ilgą laiką Europoje (dabartinės ES senbuvių teritorijoje) nepilna šeima, sugyventinių poros buvo traktuojamos kaip nuo normos nukrypusios šeimos formos ir neintegruojamos į šeimai ar sutuoktinių porai taikomą teisinę bazę. Tačiau sparčiai plintančios šios gyvenimo kartu formos vertė peržiūrėti įstatyminę tvarką. Kai kuriose valstybėse – Švedijoje, Danijoje, Olandijoje – sugyventinių teisės mokesčių ir socialinio saugumo srityje sutuoktinių teisėms buvo prilygintos dar 1970-aisiais. Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Estijoje sukurta formalių kontraktų kartu gyvenančioms nevedusioms poroms sistema, tačiau kai kuriose šalyse apribotos tokių porų teisės į socialines išmokas, pašalpas (Graikijoje, Vokietijoje, Iltaijoje, Vengrijoje).

Lietuvoje, kaip žinome, svarstymui pateiktas “Lietuvos Respublikos partnerystės (bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) įstatymo projektas”, kuris leis teisiškai nustatyti sugyventinių teises ir pareigas bei atsakomybę prieš vaikus. Registruotos partnerystės administracine tvarka nebus galima nutraukti, jei įregistravusi partnerystę pora kartu pargyveno ilgiau nei vienerius metus ir turi vaikų.

Turbūt daugiausia socialinės politikos dėmesio reaguojant į alternatyvias šeimos formas skiriama skyrybų pasekmių sušvelninimui, pirmiausia mažinant skurdo riziką. Kaip minėta, vieno tėvo/motinos šeima turi žymiai didesnes galimybes atsidurti žemiau skurdo ribos nei vaikai, augantys pilnoje šeimoje. Šioje srityje įvairios šalys turi skirtingas praktikas – įvairias tiesiogines ir netiesiogines išmokas, testuojamas pašalpas ir pan.

Su vaikų gerovės klausimu (jei pripažinsime, o remiantis tyrimų rezultatais, tenka pripažinti, kad vaikui geriausia yra pilnos ir kokybiškų tarpusavio santykių šeimos aplinka) kyla klausimas- ar valstybė turi remti ir skatinti vieną šeimos tipą, t.y. būtent tradicinę šeimą (tradicinę savo struktūros, t.y. tėvai+vaikas, bet ne vaidmenų prasme)? Jei taip, tai kokiu būdu įmanoma tai daryti?

Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio antroje pusėje paramos šeimai politika kai kuriose šalyse pradėjo kryptį, kurią būtų galima pavadinti ne pasekmių likvidavimas, bet priežasčių šalinimas. Logika gana paprasta: ar verta didinti socialines išmokas, išlaidas socialinėms paslaugoms šalinant skyrybų, nepilnų šeimų pasekmes, jei galime švietimo ir ugdymo priemonėmis užkirsti kelią šeimos irimui. Tad Australijoje, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, paskutiniu metu ypač JAV, Vokietijoje valstybiniu lygiu pradėtos plėtoti ir įgyvendinti šeimos ir sutuoktinių tarpusavio santykių stiprinimo strategijos.

Šeimos stiprinimo strategijos susideda iš trejopų priemonių paketų: šeimos gyvenimą reglamentuojančios teisinsė bazės ir socialinio aprūpinimo sistemos reforma (reforming family and social welfare legislation); švietimo tarpusavio santykių klausimais, psichologinės paramos šeimai, tarpusavio santykių įgūdžių lavinimo; galimybių šeimai naudotis ekonominiais ir kitais resursais gerinimas.
Remiant šeimą ir plėtojant skyrybų prevencijos politiką labiausiai diskutuotina yra pirmoji kryptis – teisinė ir šeimos socialinio aprūpinimo sistemos reforma. Čia kai kurios šalys turi gana griežtus skyrybų įstatymus (Airija, Lenkija, Italija) arba skyrybų padarymą finansiškai nenaudingomis bent vienai pusei. Kai kuriose šalyse sukuriama tokia mokesčių aplinka, kuri skatina žmones gyventi santuokoje (Vokietijoje, Italijoje, Estijoje, Lenkijoje).

Tačiau šios priemonės yra diskutuotinos: pirmiausia, jos gali sukurti situaciją, kai bus tęsiamas disfunkcinių (konfliktiškų, savo užduočių neišpildančių), destruktyvių šeimų gyvavimas. Kita vertus šių priemonių paketas gali būti efektyvus, jei bus taikomas paraleliai su švietimo ir tarpusavio santykių gebėjimų stiprinimo priemonėmis, kurios ugdytų visuomenėje nuostatas, jog gyvenimas šeimoje yra emociškai ir socialiai naudingas sutuoktiniams ir vaikams.

Antroji šeimos stiprinimo strategijos kryptis – plėtoti šeimos švietimo ir įgūdžių stiprinimo paslaugų tinklą, t.y. sutuoktinių švietimo, psichologinės ir bendruomeninės (patarėjų) paramos šeimai ir santuokai tinklą, psichologinės paramos tėvams (įskaitant ir tėvystės įgūdžių lavinimą, švietimą), švietimas mokyklose šeimos gyvenimo klausimais. Visų šių programų tikslas – skatinti šeimos pareigų įsisąmoninimą, mokyti bendravimo įgūdžių, puoselėti pozityvius sutuoktinių ir šeimos narių santykius, padėti partneriams ir šeimai spręsti jiems iškylančias problemas. Šios priemonės paremtos nuostata, jog negatyvus bendravimo pobūdis gali būti keičiamas, kad susipažinę su šeimos tarpsniais, šeimos gyvenimo psichosocialine dinamika, žmonės gali išmokti bendrauti pozityvesniais būdais.

Tyrimai rodo, kad švietimas ir gebėjimų stiprinimas pozityviau veikia tas poras, kuriose yra žema skyrybų tikimybė, kad tokių programų veiksmingumą apsunkina negatyvi patirtis tėvų šeimoje, asmenybės bruožai, kurie įtakoja disfunkcinį bendravimą. Vis dėlto manoma, kad išplėtotas psichologinės ir švietimo paramos šeimai tinklas yra efektyvesnis, nei trumpi ikisantuokiniai šeimos švietimo kursai, nes esant tokių paslaugų įvairovei ir prieinamumui, šeimos gali kreiptis pagalbos įvairiais šeimos raidos etapais. Ypač veiksmingas yra mokyklinis švietimas apie arpusavio santykius, nes jis suteikia jauniems žmonėms žinių apie bendravimo įgūdžius, konfliktų sprendimo strategijas, skatina geresnį savęs vertinimą, ir taip ruošia žmones brandesniems santykiams su partneriais, tėvais, bendruomene.

Čia galima paminėti ir naujausią JAV konservatorių vyriausybės iniciatyvą dažnai vadinamą “sveika santuoka”, kuriai iš biudžeto paskirta 1,5 milijardo dolerių programoms, kurios bus nukreiptos į žmogiškųjų bendravimo įgūdžių stiprinimą žemas pajamas gaunančiose šeimose. Iniciatyvą įgyvendins įvairios NVO, privačios mokslo institucijos.

Kai kuriose Europos Sąjungos šalyse šeimos konsultacijų tinklas kuriamas religinių ar pilietinių organizacijų, bet ne valstybės iniciatyva. Kitose šeimos konsultacijų paslaugos yra teikiamos valstybės lėšomis. Pavyzdžiui Suomijoje, kurioje už šeimos konsultavimo paslaugos atsakingos savivaldybės, 1997 metais veikė 127 šeimos ir vaiko konsultavimo klinikos, turinčios 222 centrus, o per metus į jas kreipdavosi 31 tūkst. šeimų. Dabar, kaip nurodo Suomijos Socialinių reikalų ir sveikatos ministerija konsultacinių centrų ir į juos besikreipiančių šeimų skaičius reikšmingai išaugo.

Ypatinga šeimyninio gyvenimo patarėjų-konsultantų (soc.darbuotojų, psichologų ir pan.) institucijų tinklo svarba pabrėžiama ir Europos Tarybos rekomendacijose. Taip pat skatinama pasitelkti socialinę reklamą, žiniasklaidą, supažindinant visuomenę su šeimos konsultavimo paslaugomis ir nušviečiant šeimos psichosocialines problemas. Pabrėžiama ir profesionalios šeimos konsultantų rengimo ir jų tobulinimo sistemos svarba bei psichosocialinių šeimos tyrimų būtinybė.

Ir trečias priemonių paketas, nukreiptas į šeimos ir santuokos stiprinimą – materialinės bazės, būtinos šeimai gyvuoti kūrimas. Čia plėtojamos užimtumo programos (galimybė dirbti ir užsidirbi), palankios būsto įsigijimo sąlygos, galimybė naudotis sveikatos priežiūra, taigi, visa tai, kas sudaro materialų šeimos gyvenimo pagrindą ir gali sumažinti šeimos patiriamą psichosocialinį stresą.

Dar vienas klausimas, kuris betarpiškai susijęs su šeimos deinstitucionalizacijos procesais ir kelia itin dideles politines ir visuomenines kontroversijas- vienos lyties porų teisinės padėties klausimas. Vienose valstybėse jis svarstomas paraleliai sugyventinių porų registravimo klausimams, kitos – ne.

Vienos lyties partnerių poros pripažintos Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Belgijoje, Suomijoje, Didžiojoje Britanijoje tačiau tik kai kuriose iš jų šios poros gali įsivaikinti vaikus, tik kai kuriose registruojamos jų santuokos. Homoseksualių žmonių santuokas 2003 m. sausį pripažino Belgijos parlamentas (įsigalėjo 2003 06 01). Tačiau šios poros neturi įvaikinimo teisės. Suomijoje 2002 kovą įsigalėjo įstatymas leidžiantis registruoti vienos lyties partnerių poras, tačiau įstatyme pabrėžiama, kad šioms poroms nepripažįstamas santuokos statusas, vienos lyties partnerių poroms buvo tik pripažintos abipusio paveldėjimo ir kitos turtinės teisės. Suomijos įstatymai tai pat nenumato įvaikinimo galimybės. Švedijoje ir Didžiojoje Britanijoje vienos lyties partneriai turi įvaikinimo teises, kaip ir Ispanijos Asturijos ir Navaros regionuose.

Apibendrinant užsienio šalių patirtį galime teigti, jog Švedijoje yra labiausiai išplėtotos socialinės politikos priemonės atsižvelgiant į šeimos deinstitucionalizacijos procesus. Šeimos deinstitucionalizacijos iššūkiams pritaikyta teisinė ir socialinės saugos sistema, nusakanti partnerių teises, pareigas ir atsakomybę, prilygina alternatyvias gyvenimo formas institucionalizuotai santuokai. Panašiai yra ir Didžiojoje Britanijoje, Ispanija atstovauja mišrų variantą, Italija ir Lenkija taiko griežtą šeimos politiką ir gina šeimą kaip instituciją, o Graikijoje situaciją mokslininkai charakterizuoja kaip socialinės politikos vakuumą.

* * *

Taigi, apibendrinant tai, kas pasakyta, galėtume pateikti šias išvadas:

Šeimos deinstitucionalizacijos procesai ES šalyse senbuvėse ir Šiaurės Amerikoje prasidėjo prieš tris – keturis dešimtmečius, kai pradėjo augti skyrybų skaičius, daugėti nesusituokusių porų, vis daugiau vaikų gimdavo ne santuokoje, daugėjo nepilnų šeimų. Lietuvoje šie procesai pagreitį įgavo dešimtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, nors kai kurie šeimos deinstitucionalizacijos požymiai (skyrybos ir kaip jų pasekmė – nepilnos šeimos) pradėjo reikštis dar septintame XX a. dešimtmetyje.
Šeimos deinstitucionalizacijos procesai tarp ES senbuvių skiriasi: pietuose šie procesai reiškiasi labai silpnai, Šiaurės Europoje – jie įgavę labai paltų mastą.
Šeimos deinstitucionalizacijos procesai yra neišvengiama šiuolaikinės liberalios demokratijos ir rinkos ekonomikos visuomenės pasekmė. Šeimos formų kaitą ir įvairovę skatina ūkinės, kultūrinės ir socialinės prigimties veiksniai, į kuriuos būtina atsižvelgti vertinant šeimos deinstitucionalizacijos procesus. Lietuvoje juos veikia ir tranzicinio laikotarpio veiksniai.
Šeimos deinstitucionalizacijos procesai Vakarų Europoje sąlygojo ir paramos šeimai politikos reformas: liberalizuota skyrybų teisė šalyse, kuriose galiojo griežti skyrybų įstatymai; sukurta palanki teisinė aplinkta sugyventinių poroms, teisiškai reglamentuojamos jų teisės ir pareigos vienas kitam ir vaikams (tokios poros tampa šeimos politikos subjektais, galinčiais naudotis visas įstatymais numatytais šeimos politikos resursais); daugelyje šalių vyksta plačios ir prieštaringos diskusijos dėl vienos lyties asmenų porų teisinio statuso.
Šeimos deinstitucionalizacijos pasekmės ypač nepalankios ir skaudžiai atsiliepia vaikams. Stabilios ir harmoningos vaiko aplinkos irimas, skatina socializacijos sutrikimus. Dėl šios priežasties dauguma parmos šeimai politikos priemonių šeimos deinstitucionalizacijos akivaizdoje orientuotos būtent į vaikų saugumo užtikrinimą.
Kai kuriose valstybėse stebima nauja šeimos politikos tendencija, kai įgyvendinant kompleksinę paramos šeimai politiką ypač svarus vaidmuo tenka preventyvioms priemonėms, užkertančioms kelią poros/santuokos iširimui. Šios priemonės nukreiptos į savarankiškos, harmoningų tarpusavio santykių šeimos ugdymą.